Malda už mirusiuosius Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje

Trumpai

Malda už mirusiuosius remiasi Šventuoju Raštu – aiškiausiai Antrąja Makabėjų knyga (2 Mak 12, 43–46) – ir Bažnyčioje liudijama nuo pirmųjų amžių: Tertulijono, šv. Kirilo Jeruzaliečio, šv. Augustino ir šv. Jono Auksaburnio raštuose. Jos pagrindas – šventųjų bendravimas, tikinčiųjų žemėje, apsivalančių mirusiųjų ir šventųjų danguje vienybė (KBK 962). Svarbiausia šios maldos forma nuo pat pradžių buvo už mirusiuosius aukojama Eucharistija (KBK 1371); grigališkosios Mišios yra viena iš tradicinių jos formų.

Antroji Makabėjų knyga – tekstas

Po mūšio Judas Makabėjas pastebėjo, kad žuvusieji nešiojosi daiktų, susijusių su stabų kultu. Biblija jo reakciją aprašo taip (perpasakojame artimai tekstui):

Surinkęs iš žmonių rinkliavą, jis nusiuntė į Jeruzalę apie du tūkstančius sidabro drachmų, kad būtų paaukota auka už nuodėmę. Jis pasielgė labai gražiai ir kilniai, nes galvojo apie prisikėlimą. Jei jis nebūtų tikėjęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nereikalinga ir kvaila melstis už mirusiuosius; bet jei jis turėjo galvoje, kad pamaldžiai užmigusiems paruoštas puikiausias atlygis, tai buvo šventa ir pamaldi mintis. Todėl jis ir pasirūpino, kad už žuvusiuosius būtų paaukota permaldavimo auka, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmės (plg. 2 Mak 12, 43–45).

Šioje trumpoje ištraukoje yra trys elementai, išlikę Bažnyčios praktikoje: už mirusiuosius aukojama auka, bendruomenės dovana (rinkliava, iš kurios ji buvo apmokėta) ir tikėjimas prisikėlimu kaip jos pagrindas. Katekizmas šį tekstą mini kalbėdamas apie apsivalymą po mirties (KBK 1032). Istorinį kontekstą ir šios knygos reikšmę ginčui su protestantais aptariame puslapyje malda už mirusiuosius, o mokymą apie apsivalymą – straipsnyje skaistykla Bažnyčios mokyme.

Naujasis Testamentas

Naujajame Testamente nėra įsakymo melstis už mirusiuosius, tačiau jame yra ištrauka, kurią daugelis komentatorių skaito šia prasme. Šv. Paulius rašo apie Onezifora: tegul Viešpats suteikia gailestingumo Onezifora namams ir tegul leidžia jam aną dieną rasti gailestingumą pas Viešpatį (plg. 2 Tim 1, 16.18). Apaštalas kalba apie Onezifora namus, o apie jį patį – būtuoju laiku; iš čia prielaida, kad Oneziforas jau buvo miręs. Tekstas to tiesiai nesako, todėl jį laikome galima, o ne tikra užuomina. Svarbiau tai, ką Bažnyčia perėmė iš Izraelio tikėjimo ir išplėtojo Kristaus prisikėlimo šviesoje.

Bažnyčios Tėvai

Tertulijonas (apie 200 m.)

Traktate Apie vainiką Tertulijonas vardija papročius, kuriuos krikščionys perėmė iš Tradicijos: „Oblationes pro defunctis, pro nataliciis, annua die facimus“ – „Aukas už mirusiuosius ir jų gimimo [dangui] dieną aukojame kasmet, metinių dieną“ (De corona, 3). Veikale Apie vienintelę santuoką jis aprašo našlę, kuri „meldžiasi už jo sielą, prašo jam atgaivos […] ir aukoja auką jo užmigimo metinių dieną“ (De monogamia, 10). Tai vienas seniausių liudijimų apie paprotį, kurį šiandien vadiname Mišiomis mirties metinių proga.

Šv. Kirilas Jeruzalietis (IV a.)

Katechezėse naujakrikštams Jeruzalės vyskupas aiškina, kad eucharistinėje maldoje minimi visi, kurie užmigo prieš mus, tikint, kad tai didelė pagalba sieloms, už kurias meldžiamasi, kai yra šventoji ir baimę keldinanti Auka. Katekizmas šį tekstą cituoja būtent ten, kur kalba apie Eucharistiją už mirusiuosius (KBK 1371; Mistagoginės katechezės, 5, 9–10).

Šv. Augustinas ir šv. Monika (IV–V a.)

Mirštančios Monikos prašymą – kad ją prisimintų „prie Viešpaties altoriaus“ – žino daugelis tikinčiųjų. Mažiau žinomos dvi tolesnės IX Išpažinimų knygos ištraukos. Augustinas pažymi, kad prie jos kapo, prieš paguldant kūną, „už ją buvo paaukota mūsų atpirkimo Auka“ (IX 12, 32). O knygą jis baigia prašydamas Dievą įkvėpti skaitytojus, „kad visi, kurie tai skaitys, prie Tavo altoriaus prisimintų Moniką, Tavo tarnaitę, kartu su Patricijumi, kadaise jos vyru“ (IX 13, 37). Sūnus, pats būdamas vyskupas, prašo svetimų žmonių maldos prie altoriaus už savo tėvus – sunku rasti gražesnį vaizdą to, kas yra užsakytos Mišios už mirusiuosius.

Šv. Jonas Auksaburnis (IV–V a.)

Katekizmas pateikia jo paraginimą teikti mirusiesiems pagalbą ir juos prisiminti: jei Jobo sūnūs buvo apvalyti tėvo aukota auka (Job 1, 5), neturime pagrindo abejoti, kad mūsų aukos už mirusiuosius teikia jiems paguodos (KBK 1032).

Po dviejų šimtmečių šv. Grigalius Didysis Dialoguose aprašė trisdešimt Mišių už mirusį vienuolį Justą – nuo jo kilęs grigališkųjų Mišių pavadinimas.

Šventųjų bendravimas – kodėl tai prasminga

Malda už mirusiuosius nėra magiškas nuopelnų „perdavimas“, o Bažnyčios vienybės išraiška. Katekizmas, sekdamas Pauliaus VI Dievo tautos Credo, išpažįsta tikėjimą visų Kristaus tikinčiųjų bendryste – keliaujančių žemėje, apsivalančių mirusiųjų ir šventųjų danguje, – kartu sudarančių vieną Bažnyčią (KBK 962). Todėl mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti, bet ir padaryti veiksmingą jų užtarimą už mus (KBK 958). Meilė su mirtimi nesibaigia – pasikeičia tik būdas, kuriuo ji reiškiama.

Eucharistija už mirusiuosius ir grigališkosios Mišios

Nuo Makabėjų iki Augustino kartojasi tas pats motyvas: už mirusiuosius aukojama auka. Naujojoje Sandoroje tai vienintelė Kristaus Auka, sudabartinama kiekvienose Mišiose ir aukojama ir už mirusiuosius tikinčiuosius, kurie mirė Kristuje, bet dar nėra visiškai apsivalę (KBK 1371). Grigališkosios Mišios šiai Aukai nieko naujo neprideda – tai trisdešimties dienų ištvermingas jos aukojimas už vieną asmenį, to, ko prašė Monika, pavyzdžiu. Praktinių patarimų rasite vadovuose Mišios už mirusįjį ir kas yra grigališkosios Mišios, o intenciją galite perduoti puslapyje užsakyti grigališkąsias Mišias.

Šaltiniai

• Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas (Biblia Tysiąclecia, lenkų k.): 2 Mak 12, 2 Tim 1
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 958, 962, 1032, 1371 – vatican.va
• Tertulijonas, De corona, 3; De monogamia, 10 (lotyniškas tekstas; mūsų vertimas)
• Šv. Augustinas, Confessiones IX 11, 27; 12, 32; 13, 37 (lotyniškas tekstas; mūsų vertimas)
• Šv. Kirilas Jeruzalietis, Mistagoginės katechezės, 5, 9–10 (cit. pagal KBK 1371); šv. Jonas Auksaburnis, Homilijos apie Pirmąjį laišką korintiečiams, 41, 5 (cit. pagal KBK 1032)