Malda už mirusiuosius Katalikų Bažnyčioje

Kodėl katalikai meldžiasi už mirusiuosius

Seniausias biblinis maldos už mirusiuosius liudijimas – pasakojimas Antrojoje Makabėjų knygoje (2 Mak 12, 38–46, ypač 43–46 eil.). Po mūšio Judas Makabėjas pastebėjo, kad žuvę kariai nešiojosi stabams paskirtų daiktų. Tada jis surinko rinkliavą ir nusiuntė ją į Jeruzalę, kad būtų paaukota auka už žuvusiųjų nuodėmę. Įkvėptasis autorius šį poelgį giria, nes Judas galvojo apie prisikėlimą – jei jis nebūtų tikėjęs, kad mirusieji prisikels, malda už juos būtų buvusi bergždžia. Lotyniškoji tradicija šią vietą apibendrina sakiniu: šventa ir išganinga mintis melstis už mirusiuosius.

Bažnyčia šią praktiką perėmė nuo pat pradžių. Katekizmas sako, kad keliaujanti Bažnyčia nuo pirmųjų krikščionybės laikų su didele pagarba minėjo mirusiuosius ir aukojo už juos maldas, o mūsų malda už juos gali ne tik jiems padėti, bet ir padaryti veiksmingą jų užtarimą už mus (KBK 958). Šio tikrumo šaltinis – šventųjų bendravimas: tikintieji žemėje, apsivalantys mirusieji ir šventieji danguje sudaro vieną Bažnyčią, vieną Kristaus Kūną. Meilė, jungusi mus su artimaisiais jiems gyvenant, nesibaigia jų mirties akimirką.

Malda už mirusiuosius susijusi su mokymu apie apsivalymą po mirties. KBK 1032 ją tiesiai sieja su 2 Mak 12, 46 ir priduria, kad Bažnyčia už mirusiuosius pirmiausia rekomenduoja eucharistinę Auką, taip pat išmaldą, atlaidus ir atgailos darbus. Kas yra šis apsivalymas, paaiškiname straipsnyje skaistykla Bažnyčios mokyme.

Ar Biblija leidžia melstis už mirusiuosius?

Šį klausimą dažnai užduoda žmonės, susidūrę su protestantišku požiūriu į šį dalyką. Protestantų bendruomenės Antrosios Makabėjų knygos nelaiko įkvėpta, todėl atmeta ir ja paremtą argumentą. Katalikų Bažnyčia, kaip ir stačiatikių Bažnyčios, šią knygą priskiria Šventojo Rašto kanonui (KBK 120). Be jos, Tradicija apsivalymo po mirties šviesoje skaito šv. Pauliaus žodžius, kad tas, kurio darbas sudegs, „pats bus išgelbėtas, tačiau tarsi per ugnį“ (1 Kor 3, 15), ir Jėzaus žodžius apie nuodėmę, kuri nebus atleista „nei šiame, nei būsimajame amžiuje“ (Mt 12, 32) – šią vietą Katekizmas cituoja remdamasis šv. Grigaliumi Didžiuoju (KBK 1031). Vis dėlto stipriausias argumentas lieka nenutrūkstama Bažnyčios praktika: malda už mirusiuosius liturgijoje yra nuo pirmųjų amžių.

Kaip galime padėti mirusiesiems – maldos formos

1. Šv. Mišios

Eucharistija yra pirmoji ir brangiausia dovana mirusiesiems, nes ji nėra vien mūsų prašymas, bet paties Kristaus Auka (KBK 1371). Galima užsakyti vienas Mišias, noveną už mirusiuosius arba – už vieną asmenį – trisdešimt grigališkųjų Mišių. Viską, ką reikia žinoti prieš užsakant, surinkome vadove Mišios už mirusįjį.

2. „Amžiną atilsį“

Tai žinomiausia malda už mirusiuosius, kalbama prie kapo, po rožinio, po maldos prieš valgį ir kaskart prisiminus mirusįjį:

Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie,
ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul ilsisi ramybėje.
Amen.

Melsdamiesi už vieną asmenį, sakome: „Amžiną atilsį duok jam (jai), Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam (jai) tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen.“ Šie žodžiai kilę iš lotyniškos liturgijos už mirusiuosius (Requiem aeternam dona eis, Domine).

Bažnyčios tradicijai priklauso ir 130 (129) psalmė „Iš gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie“ – malda žmogaus, kuris pasitiki, kad pas Viešpatį yra gailestingumas ir gausus atpirkimas. Ji kalbama liturgijoje už mirusiuosius.

3. Rožinis ir Dievo Gailestingumo vainikėlis

Rožinį galima paaukoti mirusiojo intencija visą arba po vieną dešimtį, po kiekvienos pridedant „Amžiną atilsį“. Šiai maldai ypač artimi skausmingieji slėpiniai, vedantys per Jėzaus kančią ir mirtį, ir garbingieji slėpiniai, kalbantys apie prisikėlimą.

Daugelis tikinčiųjų už mirusiuosius meldžiasi ir Dievo Gailestingumo vainikėliu, susijusiu su Dievo Gailestingumo kultu, kurį skleidė šv. Faustina Kowalska. Jo žodžiais („Dėl skausmingos Jo kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“) pavedame Dievui visus – gyvuosius ir mirusiuosius.

4. Atlaidai

Atlaidai – tai Dievo akivaizdoje dovanojama laikinoji bausmė už nuodėmes, kurių kaltė jau atleista (KBK 1471). Kadangi apsivalantys mirusieji yra tos pačios šventųjų bendrijos nariai, galime jiems padėti, pelnydami jiems atlaidus (KBK 1479). Atlaidus galima paaukoti už save arba už mirusiuosius, bet ne už kitą gyvą žmogų. Žinomiausi – visuotiniai atlaidai už mirusiuosius pirmosiomis lapkričio dienomis; sąlygas aprašome puslapyje atlaidai už mirusiuosius lapkričio 1–8 d..

5. Mirusiųjų minėjimas

Mirusiųjų minėjimas – tai paprotys bažnyčioje perskaityti mirusiųjų vardus ir bendrai už juos pasimelsti. Jis gali būti vienkartinis (dažniausiai lapkritį) arba metinis, kai vardai skaitomi ištisus metus.

6. Išmalda, pasninkas ir paaukota kančia

Katekizmas išmaldą ir atgailos darbus mini tarp būdų padėti mirusiesiems (KBK 1032). Taigi mirusiojo intencija galima paaukoti konkrečią pagalbą stokojantiems, pasninko dieną, ligonio slaugymo vargą ar kančią, kurios neįmanoma išvengti. Tokios „tylios“ aukos dažnai yra asmeniškiausia atminimo išraiška.

Malda už skaistyklos sielas

Be maldos už savo artimuosius, Bažnyčia ragina prisiminti visus apsivalančius mirusiuosius – tradiciškai juos vadiname skaistyklos sielomis arba „skaistykloje kenčiančiomis sielomis“. Vėlinės (lapkričio 2 d.) yra liturginis visų mirusiųjų tikinčiųjų minėjimas. Už skaistyklos sielas galima paaukoti bet kurią iš aukščiau aprašytų formų: šv. Mišias, rožinį, atlaidus ar išmaldą. Specialių formulių tam nereikia – pakanka „Amžiną atilsį“, sukalbėto galvojant apie visus mirusiuosius, ypač tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia.

Kaip melstis už konkretų asmenį

• Minėkite jį vardu. Dievas pažįsta kiekvieną, tačiau mirusiojo pavadinimas vardu padeda mums melstis širdimi, o ne formule.
• Sujunkite maldą su atminimu. Dėkokite už gera, kurį per tą žmogų gavote; prašykite atleidimo už tai, kas buvo sunku, – ir jūsų santykiuose. Malda už mirusįjį neretai tampa susitaikymo keliu.
• Pasirinkite pastovų ritmą. Trumpa malda kasdien vakare, rožinis per kiekvienas metines, Mišios vardadienio dieną – reguliarumas saugo atminimą nuo išblėsimo.
• Neapsiribokite lapkričiu. Vėlinės svarbios, tačiau mirusiesiems atminimo reikia ištisus metus.
• Prisiminkite tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia. Prie asmeninės intencijos verta pridėti visus užmirštus ir vienišus mirusiuosius.
• Neieškokite ženklų. Bažnyčia ragina pasitikėti, o ne aiškintis, ar mirusysis „jau danguje“. Meldžiamės tol, kol mylime, – Benediktas XVI priminė, kad tokia malda niekada nėra bergždžia (Spe salvi, 48).

Malda ir Mišios – kartu

Asmeninė malda ir užsakytos Mišios viena kitai nekonkuruoja. Mišios yra Bažnyčios maldos už mirusiuosius širdis, o mūsų kasdienis atminimas jas pratęsia namuose ir prie kapo. Jei norite užsakyti Mišias už artimą mirusįjį, peržiūrėkite mūsų priimamas Mišių intencijas arba iškart užsakykite grigališkąsias Mišias. Mišias aukojame Bialyničių Dievo Motinos parapijoje, o patvirtinimą su datomis ir valandomis siunčiame el. paštu.

Šaltiniai

• Antroji Makabėjų knyga 12, 38–46.
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 958 (bendrystė su mirusiaisiais): vatican.va
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030–1032: vatican.va
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1471–1479 (atlaidai): vatican.va
• Paulius VI, apaštalinė konstitucija Indulgentiarum doctrina (1967): vatican.va