Ar grigališkosios Mišios yra dogma, atlaidai ar pareiga?

Trumpai

Grigališkosios Mišios nėra dogma, nėra atlaidai, ir niekas neprivalo jų užsakyti. Tai pamaldi praktika – trisdešimt Mišių diena po dienos už vieną mirusįjį, – kurią Bažnyčia pripažino ir sureguliavo: 1884 m. Atlaidų kongregacija tikinčiųjų pasitikėjimą jos verte pavadino pamaldžiu ir protingu, o 1967 m. deklaracija „Tricenario Gregoriano“ kalba apie šios maldos vaisius, kuriuos pripažįsta Bažnyčios praktika ir tikinčiųjų pamaldumas. Tikėjimo tiesa yra tai, kas glūdi jos pagrinde: skaistyklos buvimas ir tai, kad mirusiesiems padeda gyvųjų maldos, o pirmiausia Eucharistija.

Kas yra dogma, o kas – pamaldi praktika

Dogma – tai Apreiškime esanti tiesa, kurią Bažnyčios Mokymo tarnyba galutinai pateikia tikintiesiems kaip įpareigojančią priimti tikėjimu (KBK 88). Tokia tiesa yra, pavyzdžiui, mokymas apie skaistyklą, suformuluotas pirmiausia Florencijos ir Tridento susirinkimuose (KBK 1031); jį aptariame straipsnyje skaistykla Bažnyčios mokyme.

Pamaldi praktika – tai maldos būdas, išaugęs iš tikinčiųjų patirties, kurį Bažnyčia pripažino derančiu su tikėjimu. Grigališkosios Mišios priklauso šiai kategorijai. Jų pradžia – šv. Grigaliaus Didžiojo pasakojimas IV „Dialogų“ knygoje apie vienuolį Justą, už kurį trisdešimt dienų buvo aukojamos Mišios (plačiau: grigališkųjų Mišių istorija). Bažnyčia šį pasakojimą gerbia, tačiau nepateikia jo kaip Apreiškimo dalies – panašiai kaip vadinamųjų privačių apreiškimų, kurie nepriklauso tikėjimo lobiui (KBK 67). Taigi katalikas neprivalo tikėti, kad skaičius trisdešimt turi ypatingą reikšmę, kad liktų ištikimas Bažnyčios mokymui.

Ką reiškia „Bažnyčios pripažinta“

Praktikos pripažinimas reiškia du dalykus. Pirma, Bažnyčia konstatuoja, kad pasitikėjimas, su kuriuo tikintieji užsako trisdešimt Mišių, yra pagrįstas ir jame nėra prietaro. Antra, Bažnyčia praktiką globoja teise: 1967 m. deklaracija išsprendžia, ką daryti, kai seka nutrūksta, o vyskupams paveda prižiūrėti, kad tokioje svarbioje srityje nebūtų piktnaudžiavimų. Visą dokumento tekstą ir jo aptarimą rasite puslapyje „Tricenario Gregoriano“ (1967).

Grigališkosios Mišios nėra atlaidai

Atlaidai – tai Dievo akivaizdoje dovanojama laikinoji bausmė už nuodėmes, kurių kaltė jau atleista; Bažnyčia juos teikia tam tikromis sąlygomis (KBK 1471). Juos pelno pats tikintysis – per išpažintį, Komuniją, maldą ir nurodyto darbo atlikimą – ir gali paaukoti už mirusiuosius (KBK 1479).

Grigališkosios Mišios – tai kas kita: Eucharistija, t. y. Kristaus Aukos sudabartinimas, kurią kunigas aukoja mirusiojo intencija. Bažnyčia nuo pradžių ją aukojo ir už mirusiuosius (KBK 1371) ir mini ją pirmoje vietoje tarp pagalbos mirusiesiems formų (KBK 1032). Atlaidai ir grigališkosios Mišios gali vieni kitus papildyti – šeima gali paaukoti atlaidus už tą patį asmenį, už kurį vyksta Mišių seka, – tačiau tai ne tas pats. Lapkričio atlaidų sąlygas aprašome straipsnyje atlaidai už mirusiuosius.

Ar grigališkosios Mišios privalomos?

Ne. Jokia nuostata neįpareigoja šeimos užsakyti grigališkųjų Mišių, o jų neužsakymas nėra mirusiojo apleidimas. Tokios pat vertingos yra vienos Mišios už mirusįjį, novena ar kasdienė malda; šių formų palyginimą rasite straipsnyje grigališkosios Mišios ar novena. Kodeksas taip pat primygtinai rekomenduoja kunigams aukoti Mišias tikinčiųjų, ypač vargšų, intencija ir be aukos (945 kan. 2 §) – Bažnyčios malda už mirusiuosius nepriklauso nuo šeimos finansinių galimybių.

Pareiga atsiranda tik kunigui: kas priėmė grigališkąsias Mišias, privalo paaukoti trisdešimt Mišių, o jei dėl savo kaltės nutraukė seką, – pradėti ją iš naujo.

Kur slypi grigališkųjų Mišių vertė

Kiekvienų Mišių vertė kyla iš vienintelės Kristaus Aukos, kuri Eucharistijoje sudabartinama (KBK 1367). Taigi trisdešimt Mišių nesukuria „stipresnės“ Aukos, o trisdešimt kartų iš eilės Dievui neša tą patį prašymą už vieną žmogų. Tai ir yra grigališkųjų Mišių prasmė: ištvermė, su kuria Bažnyčia visą mėnesį kasdien užtaria konkretų mirusįjį, ir pasitikėjimas, kurį Bažnyčia pavadino pamaldžiu ir protingu.

Grigališkosios Mišios ir išganymas – atsargiai su „garantijomis“

Malda už mirusiuosius susijusi su apsivalymu, ne su pačiu išganymu. Tie, kurie pereina apsivalymą, jau yra tikri dėl savo amžinojo išganymo (KBK 1030); Mišios „neperka“ dangaus, o yra prašymas, kad Dievas savo gailestingumu juose užbaigtų apsivalymo darbą. Kiek ir kaip Jis šią maldą priima – žino tik Jis.

Todėl laikykitės atstumo nuo tikinimų, kad „po trisdešimtųjų Mišių siela tikrai danguje“, nuo grandininių laiškų ir „kainoraščių“. Jau Tridento susirinkimas dekrete apie skaistyklą liepė vyskupams drausti viską, kas veda į smalsumą, prietarus ar nešvarų pelną, o Kodeksas reikalauja nuo Mišių aukų šalinti bet kokį prekybos įspūdį (947 kan.). Mes nežadame poveikio, kuris priklauso Dievui. Žadame sąžiningumą: trisdešimt Mišių, paaukotų už nurodytą asmenį, ir patvirtinimą su kiekvienų jų data ir valanda. Jei norite pradėti seką, eikite į puslapį grigališkosios Mišios Bialyničiuose.

Šaltiniai

• Katalikų Bažnyčios katekizmas – 67, 88, 1030–1032, 1367, 1371, 1471, 1479
• Kanonų teisės kodeksas (1983) – 945, 947 kan.
• Deklaracija „Tricenario Gregoriano“, 1967-02-24, AAS 59 (1967), p. 229–230: vatican.va; vertimas į lenkų k.: liturgista.pl
• Tridento susirinkimas, XXV sesija (1563) – dekretas apie skaistyklą (anglų k.)
• Jėzuitai, šv. Stepono parapija – Mišių intencijos (lenkų k.)