Skaistykla Katalikų Bažnyčios mokyme

Kas yra skaistykla – Katekizmo apibrėžimas

Katalikų Bažnyčios katekizmas skaistyklai skiria tris trumpus punktus (KBK 1030–1032). Pirmasis jų nusako, ką apima apsivalymas:

Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, bet dar nėra visiškai apsivalę, nors jau yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties pereina apsivalymą, kad įgytų šventumą, būtiną įžengti į dangaus džiaugsmą (plg. KBK 1030).

Antrasis jį įvardija: šį galutinį išrinktųjų apsivalymą, visiškai kitokį nei pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla (KBK 1031). Trečiasis nurodo, kuo remiasi šis mokymas – maldos už mirusiuosius praktika – ir kaip galime mirusiesiems padėti (KBK 1032).

Iš šių sakinių išplaukia trys dalykai. Skaistykla skirta išgelbėtiesiems, ne pasmerktiesiems. Ji yra apsivalymas, o ne Dievo kerštas. Ir ji yra galutinė – užbaigia kelią, kuris prasidėjo žemėje. Katekizmas aiškina, kad nuodėmė, net atleista, palieka žmoguje netvarkingą prisirišimą prie kūrinių, kurį reikia apvalyti; šios „laikinosios bausmės“ nereikia suprasti kaip Dievo iš išorės skiriamo keršto – ji kyla iš pačios nuodėmės prigimties (KBK 1472).

Iš kur Bažnyčia semiasi šio mokymo

Šventasis Raštas. Katekizmas mini 2 Mak 12, 46: Judas Makabėjas aukojo permaldavimo auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmės. Tradicija apvalančiosios ugnies užuominą mato 1 Kor 3, 15 ir 1 Pt 1, 7 (KBK 1031). Katekizmas taip pat cituoja šv. Grigalių Didįjį, kuris iš Mt 12, 32 darė išvadą, kad kai kurios kaltės gali būti atleistos tik būsimajame amžiuje, – tą patį popiežių, nuo kurio vardo kilęs grigališkųjų Mišių pavadinimas.

Bažnyčios praktika. Nuo pirmųjų amžių krikščionys meldėsi už mirusiuosius ir aukojo už juos Eucharistiją (KBK 1032). Nesimelstume už mirusiuosius, jei nebūtų būsenos, kurioje mūsų malda gali jiems padėti. Apie šią praktiką plačiau rašome straipsnyje malda už mirusiuosius.

Susirinkimai. Katekizmas nurodo, kad mokymą apie skaistyklą Bažnyčia suformulavo pirmiausia Florencijos ir Tridento susirinkimuose (KBK 1031). Florencijos susirinkimas (1439) dekrete graikams pareiškė, kad tikrai atgailavusiųjų, mirusių Dievo meilėje, bet dar neatlikusių atgailos už savo nuodėmes, sielos po mirties apvalomos, o joms padeda gyvųjų tikinčiųjų maldos: Mišios, maldos, išmaldos ir kiti pamaldumo darbai. Tridento susirinkimas dekrete apie skaistyklą (1563) patvirtino, kad skaistykla yra ir kad joje esančioms sieloms padeda tikinčiųjų maldos, pirmiausia Altoriaus auka. Tas pats dekretas liepė vyskupams, kad pamoksluose žmonėms būtų praleidžiami sunkūs ir subtilūs klausimai, kurie neugdo, o tai, kas atsiduoda smalsumu ar prietarais, būtų šalinama.

Kas nėra skaistykla

• Tai ne „antra galimybė“. Mirtis užbaigia laiką, kai žmogus priima ar atmeta Dievo malonę (KBK 1021). Šv. Jonas Paulius II sakė, kad apsivalymo būsena nėra žemiškojo gyvenimo pratęsimas, tarsi po mirties žmogui būtų duodama dar viena galimybė pakeisti savo likimą (bendroji audiencija, 1999 m. rugpjūčio 4 d.). Į skaistyklą nepatenka tas, kuris atmetė Dievą – ją pereina tie, kurie jau išgelbėti.
• Tai ne „švelnesnis pragaras“. Katekizmas pabrėžia, kad tai visiškai kas kita nei pasmerktųjų bausmė. Sielos skaistykloje jau yra Dievo meilėje ir yra tikros dėl dangaus.
• Tai ne vieta geografine prasme. Jonas Paulius II toje pačioje katechezėje aiškino, kad žodis „skaistykla“ reiškia ne vietą, o egzistencijos būseną.
• Jos neįmanoma išmatuoti laikrodžiu. Benediktas XVI rašė, kad šio apvalančio susitikimo su Kristumi „trukmės“ negalime matuoti mūsų pasaulio laiko matais (Spe salvi, 47). Todėl Bažnyčia nemoko, kiek „trunka“ skaistykla, ir neperskaičiuoja maldų į dienas.

Kas yra skaistyklos sielos

Skaistyklos sielos – tai mirusieji, kurie pereina šį galutinį apsivalymą. Jie priklauso tai pačiai Bažnyčios bendruomenei kaip ir mes – šventųjų bendravimui, kuris jungia tikinčiuosius žemėje, apsivalančius mirusiuosius ir šventuosius danguje (KBK 954–959). Tradicija juos vadina „kenčiančiąja Bažnyčia“, tačiau tai ne kentėjimas be vilties: Benediktas XVI jį apibūdina kaip palaimingą skausmą, kuriame šventoji Jo meilės galia mus perima kaip ugnis (Spe salvi, 47).

Apie skaistyklą prisirinko daug pasakojimų – apie pasirodančias sielas, konkretų metų skaičių ar maldų „kainoraščius“. Bažnyčia savo mokymo nesieja nė su vienu iš jų. Net Bažnyčios pripažinti privatūs apreiškimai nepriklauso tikėjimo lobiui (KBK 67). Šiame puslapyje remiamės tik Šventuoju Raštu, Katekizmu ir Mokymo dokumentais.

Kaip galime padėti skaistyklos sieloms

KBK 1032 tiesiai išvardija: maldą, pirmiausia eucharistinę Auką, taip pat išmaldą, atlaidus ir atgailos darbus. Benediktas XVI priduria, kad mūsų malda už mirusįjį gali tapti nedideliu jo apsivalymo tarpsniu (Spe salvi, 48).

• Šv. Mišios – vienos, novena arba trisdešimt grigališkųjų Mišių už vieną asmenį; praktinis vadovas: Mišios už mirusįjį.
• Atlaidai – ypač visuotiniai atlaidai už mirusiuosius lapkričio 1–8 d.; žr. atlaidų pelnymo sąlygas.
• Asmeninė malda ir mirusiųjų minėjimas – „Amžiną atilsį“, rožinis, metinis mirusiųjų minėjimas.
• Išmalda ir geri darbai, paaukoti mirusiojo intencija.

Jei norite paaukoti Mišias už mirusįjį, galite užsakyti grigališkąsias Mišias ar kitą intenciją Bialyničių Dievo Motinos parapijoje.

Šaltiniai

• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030–1032 (galutinis apsivalymas – skaistykla): vatican.va
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1021–1022 (asmeninis teismas): vatican.va
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1471–1479 (atlaidai, laikinoji bausmė): vatican.va
• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 954–959 (šventųjų bendravimas): vatican.va
• Benediktas XVI, enciklika Spe salvi, 45–48: vatican.va (lenkų k.)
• Jonas Paulius II, bendroji audiencija 1999-08-04 (apie skaistyklą): vatican.va
• Florencijos susirinkimas, dekretas graikams (1439), DS 1304; Tridento susirinkimas, dekretas apie skaistyklą (1563), DS 1820 – pagal KBK 1031 išnašas.