Grigališkųjų Mišių istorija

Šv. Grigalius Didysis – popiežius ir vienuolis

Grigalius gimė Romoje apie 540 metus turtingoje senatorių šeimoje. Jaunas būdamas jis buvo miesto prefektas, vienas svarbiausių Romos pareigūnų. Po kelerių metų jis atsisakė pareigų, savo šeimos namuose ant Celijaus kalvos įkūrė šv. Andriejaus vienuolyną ir pats tapo jo vienuoliu. Vėliau priėmė diakono šventimus ir kaip popiežiaus atstovas gyveno Konstantinopolyje. Grįžęs vėl apsigyveno vienuolyne, o 590 metais buvo išrinktas į Petro sostą.

Būdamas popiežiumi, jis rūpinosi vargšais bado ir maro metais, pasiuntė misionierius į Angliją, paliko gausų raštų palikimą – homilijas, „Pastoracijos taisykles“, „Moralia“ – Jobo knygos komentarą. Mirė 604 metų kovo 12 dieną. Bažnyčia jį pavadino „Didžiuoju“; jis yra vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios Tėvų.

„Dialogai“ – iš kur žinome šią istoriją

Apie 593–594 metus Grigalius parašė „Dialogus“ – pokalbį su diakonu Petru apie šventuosius ir stebuklus Italijoje. Labiausiai žinoma II knyga, visa skirta šv. Benediktui. IV knyga kalba apie sielos likimą po mirties. Joje Grigalius, be kita ko, rašo, kad už kai kurias lengvesnes kaltes po mirties esama apsivalymo ir kad mirusiųjų sieloms padeda šv. Mišių auka. Tam patvirtinti jis pateikia keletą įvykių – vienas jų, kaip pats pabrėžia, nutiko jo paties vienuolyne maždaug prieš trejus metus. Tai vienuolio Justo istorija (IV knyga, 55 arba 57 skyrius – priklausomai nuo leidimo).

Vienuolis Justas ir trys aukso monetos

Justas buvo šv. Andriejaus vienuolyno vienuolis ir išmanė mediciną – jis slaugė patį Grigalių, dažnai sergantį. Sunkiai susirgęs, jis prisipažino savo tikram broliui Kopiozui, kad turi paslėpęs tris aukso monetas. Broliai jas rado tarp vaistų. Vienuolyne, kur viskas turėjo būti bendra, tai buvo sunkus neturto įžado sulaužymas.

Grigalius, tuomet abatas, nusprendė pasielgti griežtai – ir paties mirštančiojo labui, ir kitiems įspėti. Jis liepė priorui Precijozui, kad broliai nelankytų Justo, o po mirties šis buvo palaidotas už vienuolių kapinių, kartu su monetomis. Sužinojęs, kodėl broliai jį paliko, Justas nuoširdžiai gailėjosi savo nuodėmės ir taip besigailėdamas mirė.

Maždaug po trisdešimties dienų nuo jo mirties Grigalius, kaip pats rašo, pajuto užuojautą mirusiajam. Jis pasikvietė Precijozą ir liepė trisdešimt dienų iš eilės aukoti už Justą šv. Mišių auką, nepraleidžiant nė vienos dienos. Broliai įvykdė nurodymą. Vieną naktį Justas pasirodė Kopiozui, kuris nieko nežinojo apie aukojamas Mišias, ir pasakė, kad iki šiol jam buvo bloga, bet dabar jau gera, nes tą dieną jis priėmė Komuniją. Kai vienuoliai suskaičiavo dienas, paaiškėjo, kad būtent tą dieną buvo aukotos trisdešimtosios Mišios.

Grigalius šį pasakojimą užbaigė išvada, kad mirusysis brolis buvo išlaisvintas šv. Mišių aukos dėka. Nuo šio įvykio trisdešimt Mišių, aukojamų už vieną mirusįjį, vadinamos grigališkosiomis.

Fonas: malda už mirusiuosius prieš Grigalių

Grigalius maldos už mirusiuosius neišrado – jis aprašė vieną iš jos formų. Jau Senasis Testamentas pasakoja, kaip Judas Makabėjas aukojo permaldavimo auką už žuvusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmės (2 Mak 12, 43–46). Pirmieji krikščionys minėjo mirusiuosius Eucharistijos metu: Tertulijonas II–III amžių sandūroje mini aukas, aukojamas už mirusiuosius jų mirties metinių dieną, o šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo, kaip jo mirštanti motina šv. Monika prašė tik vieno – kad ją prisimintų prie altoriaus. Katekizmas šią tradiciją apibendrina žodžiais, kad Bažnyčia nuo pat pradžių gerbė mirusiųjų atminimą ir aukojo už juos maldas, pirmiausia eucharistinę Auką (KBK 1032). Daugiau apie šį mokymą rašome straipsnyje Skaistykla Bažnyčios mokyme.

Kaip paprotys paplito

„Dialogai“ buvo viena skaitomiausių viduramžių knygų, o kartu su jais sklido ir Justo istorija. Paprotys aukoti trisdešimt Mišių už vieną mirusįjį pirmiausia prigijo vienuolynuose, vėliau visos Vakarų Bažnyčios parapijose, o pavadinimas „grigališkasis trisdešimtinis“ (lot. tricenarium Gregorianum) tapo nusistovėjusiu jo vardu. Lietuviškai dažniausiai sakoma tiesiog „grigališkosios Mišios“.

Ištisus amžius ši praktika vystėsi daugiausia kaip tikinčiųjų pamaldumas. Bažnyčia jos neįvedė dekretu, tačiau ilgainiui patvirtino, kad ji dera su tikėjimu, ir patikslino jos aukojimo taisykles.

1884 metai – Atlaidų kongregacijos pripažinimas

1884 metais Atlaidų kongregacija pripažino, kad tikinčiųjų pasitikėjimas trisdešimties grigališkųjų Mišių verte yra pamaldus ir protingas. Ši formuluotė svarbi: Bažnyčia čia nežada konkretaus poveikio, bet konstatuoja, kad žmonių tikėjimas šia praktika turi tvirtą pagrindą ir nėra prietaras.

1967 metai – deklaracija „Tricenario Gregoriano“

Svarbiausias šiuolaikinis dokumentas – Šventosios Susirinkimo kongregacijos deklaracija „Tricenario Gregoriano“, paskelbta 1967 m. vasario 24 d. (AAS 59 [1967], p. 229–230) popiežiaus Pauliaus VI pavedimu. Ji atsako į praktinį klausimą: kas nutinka, kai trisdešimties Mišių seka nutrūksta? Dokumentas teigia:

Grigališkųjų trisdešimties Mišių seka, nutraukta dėl nenumatytos kliūties (pvz., netikėtai susirgus) ar kitos pagrįstos priežasties (pvz., aukojant laidotuvių ar santuokos Mišias), Bažnyčios nuostata išlaiko tuos šios maldos vaisius, kuriuos pripažįsta Bažnyčios praktika ir tikinčiųjų pamaldumas; tačiau aukojantis kunigas privalo kuo greičiau užbaigti trisdešimties Mišių aukojimą. Ordinaras tegul deramai prižiūri, kad tokioje svarbioje srityje nebūtų piktnaudžiavimų.

Deklaraciją pasirašė arkivyskupas Pietro Palazzini kaip sekretorius ir Florenzio Romita kaip pasekretorius. Dar tais pačiais metais Susirinkimo kongregacija buvo pervadinta Dvasininkijos kongregacija. Plačiau dokumentą aptariame puslapyje „Tricenario Gregoriano“ – 1967 metų deklaracija, o praktines pasekmes – straipsnyje ar galima nutraukti grigališkąsias Mišias.

Grigališkosios Mišios šiandien

Po keturiolikos amžių praktika iš esmės išliko tokia pati kaip vienuolyne ant Celijaus: trisdešimt Mišių, diena po dienos, už vieną mirusįjį. Pasikeitė tik tiek, kad šiandien Mišias gali aukoti vienas ar keli kunigai, skirtingose bažnyčiose, o intenciją galima perduoti per atstumą. Kaip šiandien suprantame šią maldą, paaiškiname straipsnyje Kas yra grigališkosios Mišios?, o apie jų vietą tarp kitų mirusiųjų atminimo formų – puslapyje malda už mirusiuosius.

Bialyničių Dievo Motinos šventovėje tęsiame šią tradiciją: priimame intencijas iš viso pasaulio ir aukojame grigališkąsias Mišias Bialyničiuose, taip pat padedant kitų rytinės Baltarusijos parapijų kunigams. Jei norite savo mirusįjį įjungti į šią amžių senumo maldą, galite užsakyti grigališkąsias Mišias per formą.

Šaltiniai

• Šv. Grigalius Didysis, „Dialogai“, IV knyga (1608 m. vertimas į anglų k.)
• Acta Apostolicae Sedis 59 (1967), p. 229–230 – deklaracija „Tricenario Gregoriano“
• Liturgista.pl – deklaracijos „Tricenario Gregoriano“ tekstas (lenkų k.)
• Katalikų Bažnyčios katekizmas – 958, 1030–1032
• Niedziela.pl – Šv. Grigalius Didysis ir grigališkosios Mišios (lenkų k.)
• Jėzuitai, šv. Stepono parapija – Mišių intencijos (lenkų k.)