Žodynėlis: grigališkosios Mišios, intencija, Mišių auka ir kitos sąvokos

Toliau iš eilės – abėcėlės tvarka – paaiškiname sąvokas, kurios pasitaiko užsakant Mišias už mirusįjį ar kita intencija. Kiekvieną terminą galima skaityti atskirai; kur temą aptariame plačiau, pateikiame nuorodą.

A. a. (amžiną atilsį)

„A. a.“ – tai santrumpa, rašoma prieš mirusiojo, ypač mirusio krikščionio, vardą – intencijose, nekrologuose ir mirusiųjų sąrašuose. Ji rašoma dviem raidėmis su taškais ir tarpu. Mišių intencijoje vardas po „už“ rašomas galininku: „už a. a. Joną Petraitį“. Žr. kaip suformuluoti Mišių intenciją.

Aplikacija (Mišių aukojimas intencija)

Aplikacija (lot. applicatio) – tai kunigo konkrečių Mišių aukojimas tam tikra intencija: už tam tikrą asmenį ar tam tikru reikalu. Kunigas gali aukoti Mišias už bet ką, už gyvuosius ir už mirusiuosius (901 kan.). Už kiekvieną priimtą auką aukojamos atskiros Mišios (948 kan.). Aplikacija skiria Mišias „intencija“ nuo vien vardo paminėjimo visuotinėje maldoje. Žr. Mišių intencija.

Atlaidai

Atlaidai – tai Dievo akivaizdoje dovanojama laikinoji bausmė už nuodėmes, kurių kaltė jau atleista; juos tinkamai nusiteikęs tikintysis gauna tam tikromis sąlygomis Bažnyčios tarpininkavimu (KBK 1471). Atlaidai gali būti daliniai arba visuotiniai; juos galima paaukoti už save arba už mirusiuosius. Atlaidai nėra Mišios ar grigališkosios Mišios – tai atskira pagalbos mirusiesiems forma. Žr. atlaidai už mirusiuosius lapkričio 1–8 d..

Bendrosios Mišios

Bendrosios Mišios – tai vienos Mišios, aukojamos daugelio aukotojų, paaukojusių atskiras aukas, intencija. Bažnyčia jas leidžia kaip išimtį: tik kai kiekvienas aukotojas iš anksto buvo aiškiai informuotas ir laisvai sutiko; sutikimo negalima numanyti (dekretas Mos iugiter, 1991; 2025 m. dekretas). Grigališkosios Mišios, kaip seka už vieną mirusįjį, negali būti bendrosios. Žr. bendrosios Mišios ir Mišios viena intencija.

Bialyničių Dievo Motinos šventovė

Bialyničių Dievo Motinos šventovė Bialyničiuose (Minsko-Mogiliovo arkivyskupija, rytinė Baltarusija) – stebuklingojo Marijos su Kūdikiu paveikslo kulto vieta. Nuo 1624 m. ja rūpinosi karmelitai; paveikslas karūnuotas 1761 m., o Bialyničiai buvo vadinami „Lietuvos Čenstakava“. Parapija priima Mišių intencijas, o aukos remia kunigus ir šventovės atstatymą. Žr. Bialyničių Dievo Motinos šventovė.

Grigališkosios Mišios

Grigališkosios Mišios – tai trisdešimties šv. Mišių seka, aukojama trisdešimt dienų iš eilės vieno mirusiojo intencija. Pavadinimas kilęs nuo šv. Grigaliaus Didžiojo ir jo „Dialogų“ (IV knyga): popiežius liepė trisdešimt dienų aukoti Mišias už mirusį vienuolį Justą, kuris po paskutiniųjų Mišių pasirodė broliui ir pasakė, kad yra išlaisvintas. Mišias gali aukoti skirtingi kunigai ir skirtingose bažnyčiose; be kunigo kaltės nutraukta seka išlaiko savo vaisius, tačiau ją reikia kuo greičiau užbaigti. 1884 m. Atlaidų kongregacija tikinčiųjų pasitikėjimą šiomis Mišiomis pripažino pamaldžiu ir protingu. Tai Bažnyčios pripažinta pamaldi praktika, o ne dogma. Žr. kas yra grigališkosios Mišios ir grigališkųjų Mišių istorija.

Intencijų knyga

Intencijų knyga – tai registras, kurį pagal kanonų teisę privalo vesti intencijas priimančios bažnyčios klebonas ar rektorius. Į jį įrašomas aukotinų Mišių skaičius, intencija, paaukota auka ir įvykdymas (958 kan. 1 §); ordinaras ją kasmet tikrina (2 §). Knyga saugo aukotojų valią – jos dėka kiekviena priimta intencija palieka pėdsaką. Žr. 945–958 kan..

„Į Dangiškąjį Dvarą“

„Dangiškasis Dvaras“ – senas dangaus pavadinimas: Švenčiausioji Trejybė, apsupta Marijos, angelų ir šventųjų. Mišios „Į Dangiškąjį Dvarą“ – pamaldus paprotys, žinomas Lenkijoje ir Baltarusijoje: Mišių seka viena intencija už gyvą asmenį, prašant dangaus gyventojų užtarimo. Bialyničiuose ją priimame kaip trisdešimt Mišių. Kartais ji vadinama „grigališkosiomis Mišiomis už gyvuosius“, nors tai atskira praktika. Žr. „Į Dangiškąjį Dvarą“.

Laidotuvių Mišios

Laidotuvių Mišios – tai Mišios už mirusįjį, aukojamos per laidotuvių apeigas; tarp Mišių už mirusiuosius jos užima pirmąją vietą (Romos mišiolo bendrieji nuostatai, 380 nr.). Jos susitariamos parapijoje, kurioje vyksta laidotuvės, paprastai parapijos raštinėje. Laidotuvių Mišios per gregorianka.com neužsakomos, tačiau grigališkąsias Mišias galima pradėti dar prieš laidotuves. Žr. Mišios po laidotuvių.

Mirusiųjų minėjimas

Mirusiųjų minėjimas – tai malda už mirusiuosius, per kurią perskaitomi jų vardai, o bendruomenė už juos meldžiasi; paprotys siekia senovės diptikų laikus. Minėjimas gali būti vienkartinis, aštuonių dienų (lapkričio 1–8 d.) ar metinis. Tai nėra Mišios mirusiojo intencija, o bendra parapijos malda; Bialyničiuose vardai ištisus metus perskaitomi prieš sekmadienio Mišias. Žr. metinis mirusiųjų minėjimas.

Mišios mirties metinių proga

Mišios mirties metinių proga – tai Mišios už mirusįjį, užsakomos jo mirties dieną (ar netoli jos). Paprotys siekia senovę – Tertulijonas apie 200 m. rašo apie aukas, aukojamas už mirusiuosius jų metinių dieną. Pirmąsias metines liturginės nuostatos ypač išskiria (Romos mišiolo bendrieji nuostatai, 381 nr.). Žr. Mišios mirties metinių proga.

Mišių auka (stipendija)

Mišių auka, anksčiau vadinta „stipendija“, – tai savanoriška dovana kunigui, kad jis aukotų Mišias tam tikra intencija (945 kan.). Ja tikintieji prisideda prie Bažnyčios gerovės ir sielovadininkų išlaikymo (946 kan.). Tai nėra Mišių kaina: reikia šalinti net prekybos įspūdį (947 kan.). Įprastos aukos dydį nustato provincijos vyskupai (952 kan.). Žr. Mišių auka.

Mišių intencija

Mišių intencija – tai prašymas, kad Mišios būtų aukojamos už konkretų asmenį – gyvą ar mirusį – ar konkrečiu reikalu: prašant sveikatos, dėkojant, metinių proga. Ji išreiškiama trumpa formule, kuri dažnai perskaitoma Mišių pradžioje. Užsakantysis paprastai paaukoja Mišių auką. Intenciją gali užsakyti kiekvienas, ir už save. Žr. Mišių intencijos ir kaip suformuluoti intenciją.

Novena

Novena (lot. novem – devyni) – tai devynias dienas trunkanti malda. Šv. Mišių novena – tai devynerios Mišios, aukojamos diena po dienos ta pačia intencija: už mirusiuosius (vieną ar kelis asmenis, pvz., tėvus) ar už gyvuosius, esančius konkrečioje bėdoje. Tai pamaldus paprotys, o ne atskiros apeigos. Žr. novena už mirusiuosius, novena už gyvuosius.

Skaistykla

Skaistykla – pagal Katekizmą tai galutinis išrinktųjų, mirusių Dievo malonėje ir draugystėje, bet dar ne visiškai apsivalusių, apsivalymas; jis visiškai kitoks nei pasmerktųjų bausmė (KBK 1030–1031). Tai ne „antra galimybė“ ir ne vieta geografine prasme, o būsena. Gyvieji gali padėti mirusiesiems malda, pirmiausia eucharistine Auka (KBK 1032). Daugiau: skaistykla Bažnyčios mokyme.

Šventųjų bendravimas

Šventųjų bendravimas – tai visų Kristaus tikinčiųjų vienybė: keliaujančių žemėje, apsivalančių mirusiųjų ir šventųjų danguje, kartu sudarančių vieną Bažnyčią (KBK 962). Iš šios tiesos kyla maldos už mirusiuosius prasmė: ji gali jiems padėti, o jų užtarimą už mus padaro veiksmingą (KBK 958). Žr. malda už mirusiuosius Biblijoje ir tradicijoje.

Tricenario Gregoriano

Tricenario Gregoriano – tai Šventosios Susirinkimo kongregacijos 1967 m. vasario 24 d. deklaracija (AAS 59 (1967), p. 229–230), išleista Pauliaus VI pavedimu. Ji nustato, kad trisdešimties grigališkųjų Mišių seka, nutraukta dėl nenumatytos kliūties ar kitos pagrįstos priežasties, išlaiko savo vaisius, o kunigas privalo ją kuo greičiau užbaigti. Žr. „Tricenario Gregoriano“ – visas tekstas.

Trisdešimtosios dienos Mišios

Trisdešimtosios dienos Mišios – tai vienos Mišios už mirusįjį, aukojamos trisdešimtąją dieną po mirties ar laidotuvių. Paprotys siejasi su trisdešimties dienų Izraelio gedulu dėl Aarono ir Mozės (Sk 20, 29; Įst 34, 8). Jų nereikia painioti su grigališkosiomis Mišiomis: tai vienos Mišios, o ne trisdešimt; abi formos gali vykti vienu metu. Žr. Mišios po laidotuvių.

Velykų tridienis

Velykų tridienis – tai trys svarbiausios liturginių metų dienos: nuo Paskutinės vakarienės Mišių Didįjį ketvirtadienį vakare, per Didįjį penktadienį ir Velyknaktį, iki Prisikėlimo sekmadienio vakarinės (Bendrosios liturginių metų normos, 19 nr.). Didįjį penktadienį ir Didžiojo šeštadienio dieną Mišios neaukojamos, todėl grigališkųjų Mišių pertrauka šiuo metu leidžiama. Žr. ar galima nutraukti grigališkąsias Mišias.

Vėlinės

Vėlinės – tai lapkričio 2 d. švenčiamas visų mirusiųjų tikinčiųjų minėjimas. Skirtingai nuo Visų Šventųjų iškilmės (lapkričio 1 d.), kuri kalba apie išgelbėtuosius danguje, Vėlinės yra maldos už apsivalymo reikalingus mirusiuosius diena. Kasmetinį minėjimą savo kongregacijos vienuolynuose įvedė šv. Odilonas iš Kliuni (XI a.). Žr. Vėlinės – malda ir šv. Mišios už mirusiuosius.

Šaltiniai

• Katalikų Bažnyčios katekizmas, 958, 962, 1030–1032, 1471 – vatican.va
• Kanonų teisės kodeksas, 901, 945–958 kan. – vatican.va
• Dvasininkijos kongregacija, dekretas Mos iugiter (1991) – vatican.va; Dvasininkijos dikasterija, 2025-04-13 dekretas – vatican.va (PDF)
• Deklaracija Tricenario Gregoriano, 1967-02-24, AAS 59 (1967), p. 229–230 – liturgista.pl (lenkų k.)
• Jėzuitai, šv. Stepono parapija, „Intencje mszalne“ – szczepan.jezuici.pl (lenkų k.)